Jobo 31

₁Sudariau sandorą su savo akimis,

kad gašliai nežvelgsiu į mergelę.

₂Kokia dalis skirta Dievo iš aukštai,

koks paveldas – Visagalio iš aukštybių?

₃Argi neskirta pražūtis neteisiajam

ir nelaimė darančiam pikta?

₄Nejau Dievas nemato mano kelio

ir neskaičiuoja visų mano žingsnių?

₅Jeigu ėjau drauge su melu,

ir mano kojos skubinosi į apgaulę,

₆tepasveria mane teisingomis svarstyklėmis

ir tesužino Dievas apie mano dorumą!

₇Jei mano žingsniai nuklydo nuo kelio

ar mano širdis nusekė paskui mano akis,

ar kokia dėmė sutepė man rankas,

₈tebūna leista man sėti,

o kitas tevalgo derlių.

Tebūna iš šaknų išrauti mano pasėliai!

₉Jei mano širdis buvo moters paviliota

ar tykojau prie kaimyno durų,

₁₀mano žmona tesuka kitam girnas,

tegula su ja kiti,

₁₁nes tai būtų buvęs ištvirkavimas,

teisėjų baudžiama kaltė.

₁₂Tai būtų buvusi ugnis,

naikinanti iki Prapulties vietos;

ji sudegintų iki šaknų visą mano derlių.

₁₃Jeigu būčiau atmetęs savo vergo ar vergės bylą,

kai jie apskundė mane,

₁₄ką turėčiau daryti, kai Dievas pakyla teisti?

Kai jis šaukia atsiskaityti, ką turėčiau jam atsakyti?

₁₅Argi tas, kuris padarė mane įsčiose, nepadarė ir jų?

Argi ne tas pats Dievas sukūrė mus įsčiose?

₁₆Jeigu buvau nejautrus vargšų reikalams

ar įstūmiau našlę į neviltį,

₁₇ar valgiau vienas pats savo kąsnį,

nesidalydamas juo su našlaičiu,

₁₈nors našlaitį nuo pat jaunystės auklėjau kaip tėvas

ir našlės reikalais nuo vaikystės rūpinausi,

₁₉jeigu mačiau ką nors mirštantį iš skurdo

ar nuskurdusį žmogų, neturintį kuo užsikloti,

₂₀o jo sąnariai manęs nelaimino

ir jis nesišildė mano avių vilnomis,

₂₁jeigu pakėliau ranką prieš našlaitį, žinodamas,

kad įtakingas teisme,

₂₂tai teišnyra man mentikaulis iš peties,

tenulūžta man ranka virš alkūnės!

₂₃Juk aš bijojau, kad Dievas gali ištikti mane nelaime,

ir aš negalėsiu atsilaikyti prieš jo didybę.

₂₄Jeigu dėjau viltis į auksą,

sakydamas tauriajam auksui: ‘Tu mano apsauga’, –

₂₅ar didžiavausi, kad mano turtai dideli,

kad savo rankomis daug įsigijau,

₂₆ar žvelgiau į šviečiančią saulę

bei mėnulį, savo didybėje traukiantį padangėmis,

₂₇ir mano širdis buvo slaptai susiviliojusi,

o ranka siuntė jiems pagarbų bučinį,

₂₈tai irgi būtų teistinas nusižengimas,

nes būčiau atmetęs Dievą aukštybėse.

₂₉Jeigu džiaugiausi savo priešo žūtimi

ar džiūgavau jį nelaimei ištikus,

₃₀tai juk neleidau savo lūpoms nusidėti

ir prakeikimu linkėti jam mirties.

₃₁Argi mano palapinės vyrai nesistebėjo:

‘Kas nėra buvęs pamaitintas mėsa!’

₃₂Ateivis nepraleido nakties lauke,

keleiviui buvo atviros mano durys.

₃₃Jeigu nuslėpiau savo nusižengimus kaip Adomas,

tai laikiau savo kaltę giliai krūtinėje,

₃₄nes būčiau bijojęs minios šauksmo,

ir gentainių panieka būtų kėlusi man tokį siaubą,

kad būčiau tylėjęs ir nėjęs pro duris!

₃₅O, kad kas nors mane išklausytų!

Štai ir viskas! Teatsako man Visagalis!

O, kad mano kaltintojas surašytų savo kaltinimą!

₃₆Nešiočiausi jį ant peties,

užsidėčiau jį kaip vainiką,

₃₇dėl visų savo žingsnių duočiau jam apyskaitą,

prisiartinčiau prie jo pakelta galva.

₃₈Jeigu mano dirvos manimi nusiskundė,

o jos vagos verkė drauge,

₃₉jeigu valgiau jų derliaus, bet neužmokėjau

ir žemdirbius nuskriaudžiau,

₄₀teauga ten erškėčiai vietoj kviečių,

piktžolės vietoj miežių!“